Kukurūzai grūdams [Zea mays]
Veislių pasirinkimas
Kukurūzai – šilumamėgiai augalai. Jie yra vieni svarbiausių pašarinių augalų, iš kurių gaminamas silosas bei biodegalai. Juos ypač naudinga auginti vietovėse, kur vyrauja kitiems grūdiniams augalams nepalanki žemė. Kelių dešimtmečių kukurūzų auginimo praktika ir mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad kukurūzai ir Lietuvoje gali duoti gausų žaliosios masės derlių – iki 30–50 t/ha arba 9 - 15 t sausųjų medžiagų. Ruošiant kukurūzų silosą gaunama tiek energijos, kiek negaunama iš jokio kito pašarinio augalo, skirto melžiamoms karvėms šerti. Aukštos kokybės kukurūzų silosas taip pat puikus ir nebrangus pašaras penimiems galvijams. Veislės ES šalyse klasifikuojamos priklausomai nuo jų brendimo trukmės pagal vadinamą FAO brandumo skalę. Pagal ją atskirai vertinamos grūdams ir silosui skirtos kukurūzų veislės. Lietuvoje paprastai pasirenkami kukurūzų hibridai, kurių brandos FAO skaičius svyruoja 160–230.
Dirvos paruošimas
Kukurūzų sėjai dirvos pradedamos ruošti anksti pavasarį. Pirmiausia supurenamas dirvos paviršius - taip sulaikomas drėgmės garavimas ir sumažinama grumstų formavimosi galimybė. Supurentas dirvos paviršius daugiau akumuliuoja šilumos, dėl to anksčiau atsinaujina mikroorganizmų veikla dirvožemyje. Kai dirvožemio temperatūra pakyla iki 8-10 °C, dirva vėl purenama ir sėjami kukurūzai. Tarp šių dirvos dirbimų išberiamos mineralinės trąšos.
Sėja
Kukurūzai gerai auga įvairiose dirvose, dirvožemiui nereiklūs, tačiau gausesnis derlius gaunamas priesmėliuose ir drenuotose priemoliuose. Kukurūzai nemėgsta užmirkusių dirvų, jautrūs dirvos reakcijai ir ypač nemėgsta suslėgto dirvožemio. Dirvas, kurių pH 5,5 ir mažesnis, reikia kalkinti. Kukurūzų nerekomenduojama sėti giliuose kloniuose ar pamiškėse, kur dažniau būna šalnų. Patys geriausi priešsėliai kukurūzams yra pūdymai, visi kaupiamieji ir ankštiniai augalai. Jei kukurūzai sėjami po javų, reikia nuskusti ražienas, o sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvas iš rudens suarti. Kukurūzus grūdams būtina pasėti ne vėliau kaip balandžio 25-30 d. Optimaliausias sėjos gylis - 4-6 cm. Kukurūzai pradeda dygti, kai dirvos temperatūra įšyla iki 8–10 °C. Tokia temperatūra sėklų įterpimo gylyje nusistovi, kai pradeda žydėti ievos. Kartais anksti sėti bijoma dėl galimų šalnų, bet kukurūzų 4–5 °C pavasario šalnos nenušaldo. Nuo šalčio augimo kūgelį saugo jį gaubiantys išoriniai lapai. Kukurūzai sėjami plačiais tarpueiliais 65–80 cm. Optimalus pasėlio tankumas priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties, drėgnumo, kukurūzų veislės ir kitų faktorių.
Tręšimas
Tręšimo normos turi būti atsižvelgiant į laukiamą derlių ir maisto medžiagų kiekį, esantį dirvožemyje. Kukurūzus reikia tręšti azoto, fosforo ir kalio trąšomis. Labai gerai dalį fosforo trąšų išberti sėjant. Tam tinka amofosas, kadangi jo sudėtyje yra ir azoto, kuris reikalingas augalams ankstyvaisiais tarpsniais, ypač esant nepalankiems pavasario orams. Augalai turėtų gauti iš viso apie 160–200 kg/ha azoto. Fosforas turi įtakos kukurūzų energijos apykaitai. Jo stingant, lapai tampa violetinio atspalvio, jų galiukai ruduoja ir nyksta. Fosforo trąšų kukurūzams reikia 100–150 kg/ha. Fosforo ir kalio trąšomis juos galima tręšti rudenį. Kalis augalui reikalingas ne tik cukraus ir krakmolo kaupimui, bet turi įtakos augalų tvirtumui, atsparumui nuo išgulimo. Jo kukurūzams reikėtų 180–250 kg/ha. Intensyvaus augimo metu reikalingos ir mikroelementinės trąšos – cinkas, manganas, magnis, boras, varis, molibdenas.
