Stiebinės kūlės

Žala

Rugių stiebinės kūlės yra išplitusi visuose javų auginimo regionuose. Pagrindinis šeimininkas augalas yra rugiai. Kviečiai neužkrečiami, bet gali pažeisti varpą. Sėjai naudojant nebeicuotą sėklą liga gali pridaryti daug nuostolių. Grūdai – smulkūs ir nekokybiški.

Apsikrėtimas

Užkrato šaltinis yra užkrėsta sėkla ar dirvožemis.

Plitimas

Pasėjus rugius, į dirvą patekusios stiebinės kūlės sporos sudygsta ir suformuoja grybieną, kuri įsispraudžia į augalo daigą. Grybiena auga rugio stiebu, pradedant nuo bamblėjimo fazės iki plaukėjimo, ir turi keletą būdingų požymių – sustorėjimus ir stiebinės kūlės sporų pagalvėles. Didžiausia rizika užsikrėsti stiebinėmis kūlėmis yra giliai pasėtiems pasėliams.

Ligos požymiai

Ligos požymiai matyti prasidėjus bamblėjimo fazei. Jų gali pasirodyti ir vėliau – plaukėjant ar net iki pieninės brandos. Rugių stiebinės kūlės pažeidžia augalų dalis. Ant stiebų, daugiausia viršutinėje dalyje, rečiau ant lapų ir lapamakščių, pasirodo ilgų paralelinių tamsių brūkšnių. Vėliau epidermis virš šių brūkšnių ištisai ar su tarpeliais subliūkšta, ir tarpeliuose pasirodo tamsiai ruda sporų masė.Pažeisti stiebai vystosi netolygiai, formuoja kilpas, nes stiebo viršutinės dalies vystymasis sustoja, o apačia dar auga.

Panašios ligos

Rugių stiebinės kūlės pasižymi būdingais požymiais, ir jų negalima supainioti su kitomis grūdinių kultūrų ligomis.

Apsaugos priemonės

Kokybiškai beicuota sėkla.
Optimalus sėjos laikas ir gylis.
Varpučio išnaikinimas.

Augalų apsaugos priemonės

Kadangi rudosios rūdys esant aukštoms temperatūroms gali sparčiai plisti ir padaryti ženklių nuostolių, reikia atkreipti dėmesį, ar ant lapų nėra pirmųjų rūdžių pustulių, ypač plaukėjant. Aptikus pirmuosius užkrato požymius (užkrėstų augalų dalis pasėliuose pasiekia maždaug 30 proc.), nedelsiant reikia panaudoti ilgalaikio veikimo veiksmingą fungicidą.