Sklerotinis puvinys [Sclerotinia sclerotiorum]

Augalai šeimininkai

Patogenas užkrečia įvairias žoles, kultūrinius augalus, piktžoles, taip pat rapsus, bulves, pupas, morkas, salierus, salotas, žirnius ir kt.

Požymiai

Pirmieji požymiai matomi žydėjimo metu, po to, kai pirmieji žiedlapiai nubyra ir prilimpa prie lapų. Lapų dėmės yra baltos, palaipsniui didėja. Ant stiebo, atsiranda baltų dėmių. Naujos dėmės turi vandeningas ribas, o senesnės apima visą stiebą, suardo jo audinius, ir stiebo viduje vystosi balta, pūkuota grybiena ir skleročiai (kieti hifų junginiai). Nauji skleročiai yra balti, senesni pajuoduoja ir sukietėja. Drėgnu oru grybiena ir skleročiai vystosi ir stiebų išorėje. Esant stipriam užkratui augalai anksčiau subręsta, stiebai tampa trapūs, lūžinėja, išgula.

Vystymosi ciklas

Patogenas skleročių pavidalu lieka – net iki 10 metų – dirvožemyje ir augalų likučiuose. Skleročių forma ir dydis yra labai įvairūs (skersmuo – 1–20 mm). Skleročiai gali išlikti kartu su sėkla. Peržiemoję sudygsta (paprastai tada, kai dirva yra drėgna ir jos temperatūra viršija 10 °C) ir formuoja apotečius (vaisiakūnius, kur vystosi askosporos). Askosporos su vėju patenka ant rapsų lapų, žiedlapių, ankščių ir kitų augalo dalių. Žiedlapiai yra pagrindinis maistinių medžiagų šaltinis, užtikrinantis sporoms galimybę dygti ir užkrėsti augalus. Pasenę ar pažeisti audiniai taip pat padidina užsikrėtimo galimybę.

Reikšmingumas

Stipriai užkrėstuose laukuose derliaus nuostoliai gali siekti 50 proc. (daugiau nei 2 t/ha). Būtina laikytis augalų kaitos – tarp jautrių baltajam puviniui augalų privalo būti bent 4 metų tarpas.

Apsaugos priemonės

Užsikrėtimą sunku numatyti. Prognozės paprastai daromos remiantis ligų ankstesniu paplitimu ūkyje ir oro sąlygomis rapsams žydint. Fungicidai daugiausia yra sauganti priemonė, tačiau jie labai veiksmingi, jeigu purškiami prieš užsikrėtimą. Jeigu rizika didelė, rekomenduojama fungicidais purkšti du kartus.